Strėlialapė papliauška
| Sagittaria sagittifolia |
|---|
 Strėlialapė papliauška (Sagittaria sagittifolia) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Sagittaria sagittifolia Karlas Linėjus, 1753 |
| Sinonimai |
|
Strėlialapė papliauška (Sagittaria sagittifolia) – dumblialaiškinių (Alismataceae) šeimos augalas.
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiametis, trumpą šakniastiebį išauginantis, 20–100 (kartais kiek daugiau) cm aukščio augalas. Stiebas vertikalus, šoniniai ūgliai ilgi. Rudenį susidarę šoninių ūglių viršutinėse gumbai gilės pavidalo. Lapai skroteliniai, trejopos formos: apatiniai – pasinėrę vandenyje, bekočiai, linijiški, buki, permatomi, iki 80 cm ilgio ir 3–20 mm pločio, jų gyslos lygiagretės; kiti – plūduriuojantieji, ilgakočiai, jų lakštas pailgai lancetiškas, kiaušiniškas arba elipsiškas, su gilia iškarpa pagrindine ir 2 suartėjusiomis trumpom skiautėm, 3,5–14(17) cm ilgio ir 2,5–7,5(8) cm pločio; treti – oriniai, jų lakštas strėliškai trikampškas, 6,5–15(25) cm ilgio ir (0,5)4–12(22) cm pločio pagrinde esančios skiautės praskleistos, lancetiškos arba linijiškos, dažnai tokio ilgio, kaip lakštas; dažnai būna ne visų trijų tipų, bet tik vieno arba dviejų tipų lapai.
Žiedynstiebis paprastas arba negausiai šakotas, storokas, tribriaunis, tokio ilgio, kaip lapai arba trumpesnis už juos, su nedaugeliu trižiedžių menturių; apatiniame menturyje (kartais 2 apatiniuose) esantieji piesteliniai [[žiedas|žiedai turi dvigubai trumpesnius žiedkočius, negu viršutiniuose menturiuose susitelkę kuokeliniai žiedai. Pažiedės trumpos, trikampiškos, odiškais pakraščiais. Žiedai nemaži, iki 2 cm skersmens. Taurėlapiai plačiai kiaušiniški, 6–7 mm ilgio. Vainiklapiai iki 1,5 cm ilgio, beveik apvalūs, balti su raudonai violetiniu nageliu, gležni. Kuokeliai 2–3 mm ilgio, jų koteliai tolio ilgio, kaip dulkinės; dulkinės violetinės (labai retai geltonos).
Vaisiukų galvutės ant trumpų kotelių arba beveik bekotės; vaisiukai apie 4–5 mm skersmens, atvirkščiai kiaušiniški arba netaisyklingai apvalūs, iš šonų suspausti, plačiai sparnuoti; liemenėlio liekana beveik tiesi. Vaisių ir sėklų sienelės purios, korėtos, jie vandenyje neskęsta. Piesteliniai žiedai subręsta pirmiau už kuokelinius. Nektaro negamina, tačiau vabzdžiai žiedus lanko ir apdulkina. Kartu su vienalyčiais pasitaiko ir dvilyčių žiedų. Sėklos plinta vandeniu. Vegetatyviškai dauginasi ir žiemoja žieminiais pumpurais.
Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Ant šoninių ūglių susidarančiuose gumbeliuose yra maisto medžiagų (apie 55 proc. krakmolo).
Augavietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje dažna rūšis. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Formuoja Sagittario-Sparganietum emersi bendrijas.
Bendras paplitimas: Vakarų Europa, Europinė Rusijos dalis (išskyrus Artiką), Kaukazas, Vakarų ir Rytų Sibiras.
Lietuvoje rastos formos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sagittaria sagittifolia var. sagittifolia Klinge – turi visų trijų tipų lapus. Auga skaidriame vendenyje; neretas.
Sagittaria sagittifolia var. natans Klinge – neturi orinių lapų. Auga gilesnėse vietose, negu pirmasis variantas; neretas.
Sagittaria sagittifolia var. terrerstris Klinge – sausminė forma. Linijiški lapai menkai išaugę; tarpinio tipo lapų lakštas elipsiškas; viršutiniai skrotelės lapai strėliški, bet trumpesni, negu vandeninės formos. Šoniniai ūgliai trumpi; neretas.
Sagittaria sagittifolia var. vallisneriifolia coss. Et Germ. – vandeninė forma, turinti tik pasinėrusius, linijiškus, ponus, 40–250 cm ilgio ir 4–32 mm pločio lapus. Dažiausiai sterili. Tekančime vandenyje, o kartais ir stovinčiame, bet tuomet gilesnėse (1,5–2 m) vietose; neretas.
Sagittaria sagittifolia subvar. stratiotioides Bolle – taip pat turi tik linijiškus, bet trumpesnius, negu Sagittaria sagittifolia var. vallisneriifolia, 3,5–9 cm ilgio ir 2,5–6,5 mm pločio, dažniausiai penkiagyslius lapus. Stovinčiame vandenyje; rastas Lukos (Trakų raj.) ir Ančios (Lazdijų raj.) ežeruose, bet turėtų būti neretas.
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ant šoninių ūglių rudenį susidarę gilių pavidalo gumbeliai pasižymi maistingumu: jų sausoje masėje yra iki 55 % krakmolo ir 7 % cukrų. Vienas augalas tokių gumbelių išaugina 12–13. Maistui jie vartojami kepti bei virti, turi kaštanų arba žirnių skonį.
Kinijoje ir Japonijoje auginama kultūrinė forma, kurios gumbelio masė apie 14 g, vienas augalas jų išaugina 10–15. Gumbeliai sodinami sekliose vietose po vandeniu; juos surinkti gana sunku. Antžeminės dalies gyvuliai neėda, bet gumbelius ėda kiaulės, vandens žvėreliai ir lesa vandens paukščiai, ypač antys. Soduose yra auginama pilnavidurė forma.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- P. Snarskis, Vadovas Lietuvos augalams pažinti, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti, Vilnius, 1980 m.
- R. Jankevičienė, Vasarą žydintys augalai, Vilnius „Mokslas“ 1987 m.